Garso įrašo reikšmė įrodinėjant privalomos rašytinės formos sutarties sudarymo faktą

Garso įrašas yra viena iš CPK 177 str. 2 d. įvardintų įrodinėjimo priemonių. Kasacinis teismas yra suformavęs taisyklę, jog apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Teismas 2014-03-14 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-67/2014, kurioje privalomos rašytinės formos sutarties sudarymas įrodinėtas tik telefono pokalbių stenogramomis, papildomai išaiškino, jog įrodinėjant sutarties, kuriai įstatyme imperatyviai nustatyta rašytinė forma, sudarymą tik garso įrašu, nėra pagrindo pripažinti jį esant pakankamu įrodymu byloje ir remiantis vien tik juo konstatuoti sutarties sudarymo faktą. Darytina išvada, jog teismas pakėlė sutarties, kuriai privaloma rašytinė forma, įrodinėjimo kartelę, o sutartims, kurioms privaloma rašytinė forma nėra privaloma, ši taisyklė neturėtų būti taikoma.