Povedybinė sutartis – būdas apsaugoti savo turtą ir išvengti sutuoktinio skolų

Povedybine sutartimi, kuria nustatoma, kad kiekvieno iš sutuoktinių gaunamos pajamos yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, galima išvengti situacijos, kai antstolis, išieškodamas sutuoktinio skolą, ją išieško iš kito sutuoktinio būsimų pajamų, pvz., darbo užmokesčio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-05-18 nutartimi c. b. Nr. 3K-7-185-415/2016 patvirtino, kad toks notarine forma įtvirtintas sutuoktinių susitarimas neprieštarauja įstatymams ir nepažeidžia kreditorių interesų.

 

 

Laiduotojo atleidimas nuo atsakomybės dėl kreditoriaus veiksmų

CK 6.86 str. nustatyta, jog kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Taigi CK tiesiogiai įtvirtinta tik viena sąlyga, kuriai esant laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės. Visgi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-12-19 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-555/2014 išaiškino, jog jei laidavimo sutartis neįvykdyta ir atsakomybės pagal ją dydis priklausė tiek nuo laiduotojo kaltės, tiek nuo kreditoriaus veiksmų, tai, atsižvelgiant į bendradarbiavimo (CK 6.200 str. 2 d.), ekonomiškumo (CK 6.200 str. 3 d.) ir sąžiningumo (CK 6.158 str. 1 d.) principus, būtų pagrįsta proporcingai atleisti laiduotoją nuo dalies atsakomybės pagal laidavimo sutartį. Šia nutartimi kasacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismui, jog už bankrutuojančią įmonę laidavęs asmuo turėtų būti atleistas nuo trečdalio sumos sumokėjimo pagal laidavimo sutartį, kadangi įmonės kreditorius bankas, spręsdamas įkeisto turto pardavimo klausimus, nepakankamai bendradarbiavo, nebuvo sąžiningas, nevykdė sutarties kuo ekonomiškesniu ne tik sau, bet ir laiduotojui būdu.

Netiesioginiu ieškiniu galima ginčyti skolininko kitam kreditoriui mokėtinų delspinigių dydį

CK 6.68 str. įtvirtintas vienas iš kreditoriaus gynybos būdų – netiesioginis ieškinys. Jo esmė ta, kad kreditorius, esant tam tikroms minėtame straipsnyje nurodytoms sąlygoms, skolininko vardu gali pareikšti ieškinį trečiajam asmeniu, jei tai būtina siekiant apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, 2014-06-13 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-318 nurodė, jog netiesioginiu ieškiniu kreditorius gali ginčyti skolininko ir kito kreditoriaus sudaryto sandorio sąlygą dėl delspinigių dydžio, jei mano, kad delspinigiai yra nepagrįstai dideli. Nagrinėjamoje byloje skolininkė buvo sudariusi paskolos sutartį, pagal kurią iš kito kreditoriaus pasiskolino tam tikrą sumą pinigų ir įsipareigojo, negrąžinusi paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną mokėti 0,5 % delspinigių nuo negrąžintos sumos. Kadangi skolininkė nesirūpino savo teisių gynimu ir neinicijavo proceso dėl netesybų mažinimo, o toks jos neveikimas iš esmės pažeidė jos nepilnametės dukters interesus (vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kurių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniams ir socialiniam vystymuisi, kitoms teisėms įgyvendinti), tai teismas pripažino, jog egzistuoja visos sąlygos netiesioginiam ieškiniui dėl skolininko mokėtinų delspinigių dydžio sumažinimo pareikšti.

Sklypą sodininkų bendrijoje turinčio asmens pareiga prisidėti prie inžinerinių tinklų įrengimo

Ar privalo asmuo, turintis sklypą sodininkų bendrijoje, proporcingai apmokėti vandentiekio ir nuotekų tinklų įrengimo kaštus, net jei nesutinka su sprendimu juos įrengti? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-03-14 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-91/2014 išaiškino, kad jei yra priimtas sodininkų bendrijos visuotinio narių susirinkimo sprendimas įrengti tinklus ir tas sprendimas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, tai nesvarbu, kad asmuo su tokiu sprendimu nesutinka, jis privalo apmokėti dalį inžinerinių tinklų įrengimo išlaidų. Kasacinis teismas rėmėsi ankstesne savo praktika, nurodydamas, kad šiuo metu mėgėjų sodininkystės veikla, skirtingai, nei buvo ankščiau, skirta keletui tikslų, kurie ne visi gali būti aktualūs atskiriems asmenims, turintiems sklypus sodų bendrijos teritorijoje, įgyvendinti: vieni jų gali teikti prioritetą žemės ūkio produkcijos auginimui, kiti – apsirūpinimui gyvenamosiomis patalpomis ar aktyviam poilsiui, o besikeičiant bendrijos narių (jų dalies) reikmėms, gali susidaryti situacija, kai sodininkų bendrijos teritorijoje kyla poreikis įrengti ar kitaip įgyti naujus bendrosios dalinės nuosavybės objektus, todėl bendrijos narių susirinkimas gali spręsti ne tik dėl esamo bendro turto remonto, pagerinimo, bet ir dėl infrastruktūros (suprantant ją kaip įvairių sričių objektų, skirtų ūkio ir gyventojų reikmėms tenkinti, kompleksą (inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, komunaliniai ir kiti gyventojų paslaugoms teikti ar aplinkos kokybei gerinti reikalingi objektai), plėtros, kai sukuriami nauji bendrosios nuosavybės objektai, o asmuo, manantis, kad toks sprendimas neproporcingai suvaržo jo nuosavybės teisę, be kita ko, ir tuo atveju kai asmeniui tenka pareiga kurti naują infrastruktūrą, turi teisę ginčyti tokį sprendimą įstatymų nustatyta tvarka teisme. Teismas papildomai nurodė, kad nors vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros įrengimas aktualiausias asmenims, turintiems savo sklypuose gyvenamosios paskirties statinius arba statinius, skirtus poilsiui (sodo namus), tačiau ši infrastruktūra atitinka mėgėjų sodininkystės tikslus bendrąja prasme, nes svarbus ne tik daugumos bendraturčių interesas naudotis tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu bei nuotekų šalinimo sistema, tačiau ir tai, jog aptariamų inžinerinių tinklų įrengimas užtikrina bendruosius ekologijos, aplinkosaugos reikalavimus, taigi reikšmingas ir viešajam interesui užtikrinti. Be to, infrastruktūros tinklų nutiesimas didina sodininkams asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto – žemės sklypų bei pastatų – vertę, taigi, nors asmens, nesutinkančio su  tokiu sprendimu, nuosavybės teisės yra suvaržomos, įpareigojant jį prisidėti prie naujos infrastruktūros sukūrimo, tačiau šis ribojimas yra proporcingas siekiamiems tikslams.

Garso įrašo reikšmė įrodinėjant privalomos rašytinės formos sutarties sudarymo faktą

Garso įrašas yra viena iš CPK 177 str. 2 d. įvardintų įrodinėjimo priemonių. Kasacinis teismas yra suformavęs taisyklę, jog apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Teismas 2014-03-14 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-67/2014, kurioje privalomos rašytinės formos sutarties sudarymas įrodinėtas tik telefono pokalbių stenogramomis, papildomai išaiškino, jog įrodinėjant sutarties, kuriai įstatyme imperatyviai nustatyta rašytinė forma, sudarymą tik garso įrašu, nėra pagrindo pripažinti jį esant pakankamu įrodymu byloje ir remiantis vien tik juo konstatuoti sutarties sudarymo faktą. Darytina išvada, jog teismas pakėlė sutarties, kuriai privaloma rašytinė forma, įrodinėjimo kartelę, o sutartims, kurioms privaloma rašytinė forma nėra privaloma, ši taisyklė neturėtų būti taikoma.

Patikslinti valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymiai

Baudžiamojo kodekso XXXIII skyriuje įtvirtintos nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Kai kurios iš šių veikų (kyšininkavimas (BK 225 str.), piktnaudžiavimas (BK 228 str.), neteisėtas teisių į daiktą įregistravimas (BK 228-1 str.), tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.)) gali būti padaromos tik specialaus subjekto – valstybės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens, kurio sąvoka pateikiama kodekso 230 str. Valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas siejamas su šiais požymiais: 1) darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla; ir 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-03-13 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K–P–89/2014 pateikė valstybės tarnautojui prilyginamo asmens sąvokos išaiškinimą, nurodydamas, kad papildomai turi būti vertinama, ar asmens veika buvo pažeistas viešasis interesas: “<…> sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 straipsnio prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens (kitos organizacijos) vardu, arba teikia viešąsias paslaugas <…> Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Priešingu atveju, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu pripažįstant privataus ūkio subjekto vadovą ar kitą jo darbuotoją, formaliai atitinkantį BK 230 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus požymius, ir nevertinat jo veiklos reikšmingumo užtikrinant viešuosius interesus ar valstybės tarnybai, būtų iškreipta nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams esmė, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirtis.”

Bendrovės vadovo padarytos žalos dydžio mažinimo kriterijai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas c. b. Nr. 3K-3-699/2013 suformavo tam tikrus kriterijus, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį vertinant bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydį. Pirmasis kriterijus yra susijęs su ilgalaike nauda bendrovei – jei tam tikri vadovo bendrovės vardu sudaryti sandoriai su tam tikru asmeniu yra nenaudingi bendrovei, tai teismas, spręsdamas dėl tokiais sandoriais padarytos žalos dydžio turėtų įvertinti ir bendrovės gautą naudą iš ilgalaikės komercinės veiklos su tuo asmeniu. Antra, jei apie tokius nenaudingus sandorius žinojo bendrovės valdyba ar akcininkas, tai sudaro pagrindą spręsti apie paties bendrovės kaip nukentėjusio asmens didelį neatsargumą, padėjusį žalai atsirasti arba jai padidėti, dėl kurio vadovo padarytos žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba toks reikalavimas visiškai atmestas (CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalys, 6.282 straipsnio 1 dalis).

Pranešimo apie sutarties nutraukimą neišsiuntimo padariniai

CK 6.218 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, jog apie vienašalį sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai. Praktikoje dažniausiai ši taisyklė įgyvendinama išsiunčiant skolininkui pranešimą registruotu laišku. Kaip vertinti situaciją, jei toks pranešimas nebuvo išsiųstas: ar sutartis vis dar galioja, ar jau nebe? Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį c. b. Nr. 3K-3-691/2013 galima daryti išvadą, jog tam tikrais atvejais šis veiksmas, jei jis būtų tiesiog formalumas, nėra būtinas.  Tokia situacija galėtų susiklostyti tada, kai iš konkrečių kreditoriaus veiksmų skolininkas suvoktų, jog sutartis nutraukta, pvz., reikalaujama grąžinti ne dalį, o visą skolą. Minėtoje nutartyje greitųjų kreditų bendrovė nebuvo išsiuntusi atskiro pranešimo apie sutarties nutraukimą, tačiau ne kartą informavo skolininką, kad jis grąžintų visą kreditą, o ne tik praleistas įmokas. Tokių aplinkybių kontekste teismai konstatavo, jog kreditoriaus atlikti veiksmai leido skolininkui suvokti, kad sutartis nutraukta ir atskiras pranešimas neprivalomas.

Kelionių agentūros pareiga tikrinti paso galiojimo terminą

Kas atsakingas už neįvykusią kelionę dėl to, kad keliautojo pasas neatitiko priimančios šalies reikalavimo galioti 6 mėnesius po kelionės pabaigos: kelionių agentūra ar keliautojas? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi c. b. Nr. 3K-3-659/2013 nurodė, kad pareiga užtikrinti, jog pasas galiotų atitinkamą terminą tenka kelionių agentūrai. Ji privalo domėtis keliautojo paso galiojimo terminu ir įspėti turistą, jei jo pasas galioja trumpiau nei leidžiama. Teismas nagrinėtoje byloje nurodė, kad kelionių agentūra UAB “Novaturas” neįvykdė pareigos suteikti keliautojai išsamią informaciją apie paso galiojimo termino reikalavimus, o jai įteiktame kataloge informacija apie paso galiojimo reikalavimus nebuvo pakankama ir aiškiai suprantama. Kartu pripažinta, jog nuorodos į internetinius tinklapius negali būti prilyginamos tinkamam informavimui apie paso galiojimui keliamus reikalavimus.